Kinijos Liaudies Respublika

Kinijos istorija ypatinga tuo, kad yra gausu ir įvairių rašytinių šaltinių, kurie, kartu su archeologiniais duomenimis, leidžia rekonstruoti politinį Kinijos gyvenimą ir socialius procesus pradedant gilia senove. Kanonizuoti senovės kinų religinio-filosofinio ir istorinio turinio tekstai, ypač tie, kuriuose perteikiamas Konfucijaus mokymas, savo ruožtu veikė tolimesnį kinų civilizacijos vystymąsi, kinų pasaulėžiūrą.

Kinų civilizacijai nuo Konfucijaus laikų būdingas aukštas socialinis – politinis kiekvieno žmogaus aktyvumas, nukreiptas laimės ir gerovės siekimui žemiškajame gyvenime, o likimas priklausė ne nuo dieviškosios lemties, o nuo asmeninių pastangų. Dėl to Kinijos istorijoje gausu masinių judėjimų ir nuo seno būdingas aukštas socialinis mobilumas.

Kinijos civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Politiškai Kinija per keletą tūkstantmečių keletą kartų perėjo per besikartojančius politinės vienybės ir susiskaidymo ciklus. Kinijos teritoriją reguliariai užkariaudavo ateiviai iš išorės, tačiau daugelis jų anksčiau ar vėliau buvo asimiliuojami į kinų etnosą.

Po Antrojo pasaulinio karo Kinijoje kilo pilietinis karas, kuriame kovojo Kinijos komunistų partija ir Guomindanas. Pilietinis karas baigėsi 1949 m., kai komunistai perėmė visos žemyninės Kinijos ir Hainanio salos kontrolę, o Guomindanas įsitvirtino Taivane. 1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedunas Pekine, Tiananmenio aikštėje, paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą.

Pirmajam Kinijos Liaudies Respublikos istorijos periodui būdingas Mao Dzeduno totalitarinis valdymas, pasižymėjęs tokiomis kontroversijomis kaip inteligentijos ir kultūros persekiojimas (Šimto gėlių kampanija, Kultūrinė revoliucija), didelėmis ekonominėmis klaidomis (pasak kai kurių šaltinių dėl Didžiojo Šuolio programos sukelto bado mirė 20-30 milijonų žmonių).

Po Mao mirties į valdžią atėjo Deng Siaopinas, laikytas reformatorių lyderiu. Jis pradėjo šalies ekonomikos pertvarkas, planinę ekonomiką pamažu pakeitusias mišria. Šių reformų ekonominę naudą jaučia daugiausia vidutinė kinų miestiečių klasė, o valstiečių gyvenimo sąlygos išlieka sunkios.

[taisyti] Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Kinijos Liaudies Respublikos politinė sistema

Nuo Kinijos Liaudies Respublikos paskelbimo 1949 m. valdančioji partija yra Kinijos komunistų partija. Kinijoje egzistuoja dar aštuonios partijos, esančios pavaldžios valdančiajai.

[taisyti] Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis: Kinijos administracinis suskirstymas

Kinijos Liaudies Respublika suskirstyta į provincijas, autonominius regionus, specialiuosius administracinius regionus ir išskirtuosius miestus.

[taisyti] Provincijos (省)

Ānhuī (安徽) (Anhui)
Fújiàn (福建) (Fudzianas)
Gānsù (甘肃) (Gansu)
Guǎngdōng (广东) (Guangdongas)
Guìzhōu (贵州) (Guidžou)
Hǎinán (海南)(Hainanas)
Héběi (河北) (Hebei)
Hēilóngjiāng (黑龙江) (Heilongdziangas)
Hénán (河南) (Henanas)
Húběi (湖北) (Hubei)
Húnán (湖南) (Hunan)
Jiāngsū (江苏) (Dziangsu)
Jiāngxī (江西) (Dziangsi)
Jílín (吉林)(Dzilinas)
Liáoníng (辽宁) (Liaoningas)
Qīnghǎi (青海) (Činghai)
Shǎnxī (dažnai – Shaanxi) (陕西) (Šensi)
Shāndōng (山东) (Šandongas)
Shānxī (山西) (Šansi)
Sìchuān (四川) (Sičuanas)
Yúnnán (云南) (Junnanas)
Zhèjiāng (浙江) (Džedziangas)
Taivanas (台湾) (de facto nepriklauso Liaudies Respublikai, tačiau de jure yra jos provincija)

[taisyti] Autonominiai regionai (自治区)

Guǎngxī (广西壮族自治区) (Guangsi džuangų autonominis regionas)
Vidinė Mongolija (Nèi Měnggǔ) (内蒙古自治区) (Vidinės Mongolijos autonominis regionas)
Níngxià (宁夏回族自治区) (Ningsia hui autonominis regionas)
Xīnjiāng (新疆维吾尔自治区) (Sindziango uigūrų autonominis regionas)
Tibetas (Xīzàng) (西藏自治区) (Sidzangas)

[taisyti] Išskirtieji miestai (直辖市)

Pekinas (Běijīng) (北京市)
Chóngqìng (重庆市) (Čongčingas)
Šanchajus (Shànghǎi) (上海市)
Tiānjīn (天津市) (Tiandzinas)

[taisyti] Specialieji administraciniai regionai (特别行政区)

Honkongas (Siangangas) (Xiānggǎng) (香港特别行政区)
Makao (Aomenas) (Àomén) (澳门特别行政区)

[taisyti] Geografija

Pagrindinis straipsnis: Kinijos geografija

Atskirų KLR regionų geografinės ir klimatinės charakteristikos labai skiriasi. Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų pakrančių aliūvinės lygumos gausiai apgyvendintos, o Vidinės Mongolijos kraštovaizdyje dominuoja stepės. Pietų Kinijoje daug kalnų. Centro rytuose išsidėsčiusios dviejų didžiausių Kinijos upių – Huanghe ir Jangdzės – deltos. Kitos didelės upės – Sidziangas, Mekongas, Brahmaputra ir Amūras. Vakaruose iškilę dideli kalnų masyvai, visų pirma Himalajai, taip pat aukštos plokštikalnės, dykumos (Gobio dykuma). Nuo kaimyninių valstybių Kiniją skiria įvairios gamtinės kliūtys: rytuose ir pietryčiuose jūros (Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra), pietuose, pietvakariuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose - aukšti kalnų masyvai, šiaurėje - stepės ir dykumos, o šiaurės rytuose - upės (Amūras ir Usūris).

Viena pagrindinių ekologinių problemų yra dykumų plėtimasis. Smėlio audros kiekvieną pavasarį siaubia šiaurės Kiniją, paskui pereina į Taivaną, Korėją, Japoniją.

[taisyti] Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Kinijos ekonomika

Nors Kinija oficialiai skelbia kurianti socialistinę rinkos ekonomiką, tačiau faktiškai ekonomika remiasi rinka, o per pastaruosius tris dešimtmečius didžioji dalis valstybinių įmonių buvo privatizuotos.

Nuo 1978 m. Kinijos ekonomika iš komandinės (sovietinio modelio), pradėta perorientuoti į rinkos ekonomiką. Nepaisant to, kad Kiniją oficialiai valdo komunistinis režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daro nevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžia persiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemės sklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikė daugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarė tinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šalies ekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvo tas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus. Skaičiuojant pagal realųjį BVP, Kinija yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje po JAV, nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metu dar yra palyginti mažas (€4480).

Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtoti teritorijose, esančiose arčiausiai Honkongo bei tarp Taivano ir Šanchajaus, kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijos ekonomika yra tarpinio tipo – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos, todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo biurokratijos, kurią sukelia socializmas, iki nedarbo, kurio priežastis – rinkos ekonomika. Vyriausybė turi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamos milijonus darbininkų; sumažinti korupcijos ir kitokių ekonominių nusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamas subsidijomis.

Nuo 1990 stiprėja ne pelno siekiančių organizacijų veikla – jų skaičius 1980 m. buvo 0, 1999 m. – 6000, 2005 m. – 150000 (pagal Kinijos Liaudies Respublikos socialinių reikalų ministeriją). Jų pagrindinė veikla koncentruojasi į skurdo mažinimą (smulkių ūkių mikrofinansavimas), taip pat pradinio švietimo bei gydymo įstaigų kūrimą – taip siekiant sukurti efektyviau veikiančią socialinę-ekonominę sistemą, galinčią išsilaikyti ir nešti papildomą naudą. Nepaisant to, kad finansavimas teikiamas(2004 m. – apie 60 000 000 JAV dolerių iš tarptautinių organizacijų), dėl kvalifikacijos trūkumo stinga efektyvumo panaudojant gautas lėšas. Problemas kelia ir itin greitas Kinijos augimas, bei spartūs ekonominiai pokyčiai.

[taisyti] Gyventojai

Pagrindiniai straipsniai: Kinijos gyventojai, Kinijos tautos

Etnolingvistinis Kinijos žemėlapis

2006 m. liepą Kinijoje buvo 1 313 973 713 žmonių, kas sudaro apie 20% visų pasaulio gyventojų. Apie 20,8% (145 461 833 vyrai, 128 445 739 moterys) yra jaunesni nei 14 metų, 71,4% (482 439 115 vyrų, 455 960 489 moterys) yra nuo 15 iki 64 metų, 7,7% (48 562 635 vyrai, 53 103 902 moterys) yra vyresni nei 65 metai. Gyventojų augimas 2006-taisiais siekia 0.59% [1].

Siekiant pristabdyti gyventojų skaičiaus augimą, 8-ajame dešimtmetyje Kinijoje pradėta įgyvendinti šeimos planavimo politika, leidžianti turėti tik vieną vaiką miesto, ir du vaikus provincijų šeimoms, taikant baudas didesniam vaikų skaičiui. Taip pat konstitucija leidžia tuoktis ne anksčiau nei 22 ir 20 metų atitinkamai sulaukusiems vyrams bei moterims. Pasak ekspertų, tokia strategija nelabai veiksminga, nes turtingos šeimos linkusios turėti daugiau vaikų bei mokėti baudas, tuo tarpu provincijų šeimos linkę tuoktis anksčiau, dėl prioriteto sūnums linkę nuslėpti dukrų gimimus, daugėja moteriškos lyties kūdikių abortų ir žmogžudysčių atvejų.

KLR oficialiai pripažįstamos 56 etninės grupės. Haniai (han) sudaro apie 91,9% visų gyventojų. Didžiausios etninės mažumos – džuangai (zhuang, 16 mln.), mandžiūrai (10 mln.), hujai (hui, 9 mln.), miao (8 mln.), uigūrai (7 mln.), i (yi, 7 mln.), tudzia (tujia 5,75 mln.), mongolai (5 mln.), tibetiečiai (5 mln.), bujai (buyi, 3 mln.), korėjiečiai (2 mln.). [2]